Mokestis, imamas nuo papildomai sukurtos vertės, taip pat antkainių. PVM pirmą kartą buvo įvestas Prancūzijoje 1958 metais. Dabar jis yra įvestas 135 šalyse. Tarp išsivysčiusių kapitalistinių šalių jo nėra tik JAV. Joje yra pardavimų mokestis ir svyruoja nuo 2 % ir 11 %. Lietuvoje PVM įvestas 1994 m. gegužės 1 dieną.
Lietuvoje kai kuriems ūkio subjektams PVM mokėti nereikia, taip pat daliai prekių PVM sumažintas ar visai jo mokėti nereikia[1]. Mokesčio mokėtojas padaugina valstybės nustatytu PVM dydžiu sąskaitoje-faktūroje nurodytą sumą. Apskaičiuota suma atskira eilute nurodoma sąskaitoje-faktūroje. Į PVM apskaitos registrą įrašoma ši suma ir sumokėtas ar turimas sumokėti PVM pagal kitų ūkio subjektų išrašytas sąskaitas-faktūras. Nustatytu mokestiniu periodu iš priskaičiuoto PVM atimamas kitiems ūkio subjektams turimas mokėti PVM ir skirtumas sumokamas valstybei. Jei gautose sąskaitose-faktūrose PVM nurodyta mokėti daugiau nei išrašytose PVM sąskaitose-faktūrose, tai valstybė turi skirtumą grąžinti arba įmonė grąžintinu skirtumu sumažina kitų mokestiniu laikotarpiu turimą mokėti PVM. Iš priskaičiuoto PVM atimamas tik sumokėtas ar turimas sumokėti PVM. Iš jo negalima atimti algų, prekių ar paslaugų verčių už kuriuos PVM mokėti nereikia ar tiekėjas sąskaitoje-faktūroje jo neišrašė. Parduodant prekes į užsienį, ne į Europos Sąjungos valstybes, PVM mokėtojas gali tiesiog nepaskaičiuoti PVM mokesčio ir tada valstybė negrąžins PVM. Taip pat pardavėjui nereikės nuo parduotos į užsienį prekių sumos mokėti PVM valstybei.